Kaip ir dėl variantų

kaip ir dėl variantų

Senosios lietuvių raštijos atsiradimas susijęs su krikščionybės veržimusi į Lietuvą ir tuometes lietuviškąsias žemes. Lietuviškai rašyti tiksliau, versti mėgino svetimtaučiai misionieriai — vokiečių, lenkų vienuoliai pranciškonai, kunigai nuo XV a.

Vidurinis raštų variantas

Žymusis lietuvių kalbos istorikas profesorius Zigmas Zinkevičius mano, kad pagrindinės krikščionių maldos galėjo būti išverstos jau XIV a. Šį spėjimą jis grindžia archajiška kai kurių poterių dalių, maldų forma.

tv variantas dieninės dvejetainės galimybės

Kodėl gi mūsų raštija tokia vėlyva? O gal būta ir ikikrikščioniškųjų lietuviškų tekstų? XIX a. Tačiau jų paieškos rezultatai buvo bevaisiai.

Paslaptingi ženklai ant akmenų ar kitų daiktų veikiausiai buvo tam tikri mnemotiniai įsiminimo ženklai nuosavybei pažymėti, daiktams, laikui skaičiuotio kronikų pateikti duomenys — netikslūs ir nepatikimi. Antai kokia kalba iš tiesų užrašytas Kęstučio priesaikos tekstas XIV a.

Одна свадьба и Две оплеухи

Gal lietuviškai nemokantis kronikininkas neatpažįstamai iškraipė lietuviškus žodžius, o gal čia visai ne lietuvių kalba? Šį populiarų pseudomokslą keliose knygelėse kritiškai įvertino Zinkevičius žr. Kodėl pagonys lietuviai nekūrė raštijos, atsakymo ieškoti reikėtų mūsų šalies istorijoje ir to meto tradicijose. Oficiali Europos rašto kalba ilgą laiką buvo lotynų kalba. Taigi mūsų šalies valdovai taikėsi prie Europos madų, be to, savo valstybės dokumentams pasirinko rašto tradiciją jau turinčią kanceliarinę rytų slavų kalbą kartais vadinamą rutėnų ar rusėnų kalbakuri buvo paplitusi dalyje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemių.

Spausdinti Šį prof. Bonifaco Stundžios straipsnį galima laikyti ankstesniųjų tęsiniu: viename iš jų [ 1 ] buvo apžvelgiamos m. Dabar komentuojami m. Kalbos komisijos patvirtinti kirčiavimo rekomendacijų pakeitimai. Vartotojų patogumui parengtą Suvestinį būdvardžių rekomenduojamų kirčiavimo variantų sąrašą ir antaujintą Suvestinį daiktavardžių rekomenduojamų kirčiavimo variantų sąrašą, žr.

Kaip rodo kaip ir dėl variantų kalbų raštijos istorija, būtent valstybės kanceliarija yra pagrindinis raštijos tradicijos formuotojas. Tad mūsų valstybės pasirinkimas ugdė ne lietuvių kalbą.

Lietuvių kalbos prestižo stoka lėmė ir tai, kad nuo XVII a. Rašomosios kalbos variantai.

  1. Спросила Николь.

  2. Tada 10 mobiliųjų uždarbio programų internete
  3. Макс выглядел ужасно, глаза его покраснели и распухли, под ними появились двойные мешки.

  4. А если мы не захотим отправляться .

  5. Всего этого я все равно не пойму.

  6. Ar antstoliai debetuoja iš tarpininkų sąskaitų

Taigi lietuvių raštijos daigai radosi krikščioniškoje terpėje. XVI a. Vėliau, nuo XVI a.

uždarbis be investicijų internete 2020

Tai susiję su Reformacijos sąjūdžiu: protestantiškoji Prūsija, buvusi kryžiuočių valstybė, siekė laimėti kuo daugiau šalininkų ir plėsti savo valdas. Tam labai tiko knygos vietinėmis kalbomis.

  • Pamm investavimo nauda
  • Valstybinė lietuvių kalbos komisija - Valstybinė lietuvių kalbos komisija
  • Variantas realios apžvalgos
  • Demura variantai
  • Kur galite užsidirbti pinigų iš vaizdo įrašų
  • Šifravimo didžioji raidė

Be to, įtvirtinti religijoje gimtąsias kalbas skatino ir pati protestantizmo idėja. Paradoksalu, bet Rytų Prūsijoje, kurią valdė vokiečiai, lietuvių raštijos formavimasis buvo intensyvesnis ir vientisesnis.

Senoji lietuvių raštija

Būtent čia XVI a. Tekstų rengimu rūpintasi kolektyviai: sudaromos įvairios komisijos iš gerai kalbą mokančių kunigų, kurie redaguodavo tekstus, vienodindavo jų kalbą. Tai lėmė ne tik protestantizmas, ne tik asmeninis kunigaikščio Albrechto ir vėlesnių valdovų rūpinimasis, finansinis rėmimas, bet ir palyginti nedidelis tarminis lietuvių kalbos susiskaidymas Mažojoje Lietuvoje vyravo vakarų aukštaičių kauniškių patarmė — vadinasi, Prūsijos valdžiai nereikėjo spręsti, kokia lietuvių tarme rašyti tekstus.

virtualių pinigų bitcoin kas tai

LDK teritorijoje, kur vyravo katalikybė, lietuviškų tekstų kūrimosi ir rašomosios kalbos normalizacijos procesas buvo žymiai lėtesnis, chaotiškesnis. Jį labiausiai skatino kaip ir dėl variantų konkurencija su protestantais, o Kaip ir dėl variantų kaip ir dėl variantų suinteresuotumo, finansinės paramos nebuvo.

Tai buvo įtakingesnių pavienių žmonių kunigų, vyskupų iniciatyva. Be to, ir lietuvių gyvenamos teritorijos tarminė diferenciacija buvo labai ryški, taigi rašomosios kalbos pagrindas negalėjo taip paprastai ir lengvai susiformuoti kaip Rytų Prūsijoje. Didžiausią įtaką lietuviškiems tekstams rastis čia turėjo du religiniai-administraciniai Lietuvos centrai: Vilniaus vyskupija ir Žemaičių vyskupija Žemaičių kunigaikštystė.

kaip ir dėl variantų

Šiuose centruose vyravusios patarmės — rytų aukštaičių ir vakarų aukštaičių šiauliškių ar vidurio aukštaičių — lėmė du lietuvių rašomosios kalbos variantus.

Vilniaus vyskupijoje, sostinėje, rašyta rytiniuo Žemaičių vyskupijoje — viduriniu variantu. Lietuvos lietuviškų knygų, rankraščių priklausymą vienam ar kitam rašomosios kalbos variantui galima lengvai nustatyti iš fonetinių kalbos ypatybių. Vidurinio varianto bruožai gana artimi mūsų dabartinei bendrinei kalbai, tačiau skiriasi garso l tarimu prieš tam tikrus balsius ir jo grafiniu žymėjimu.

variantai nuo a iki z

Garsas l prieš balsius e, ė, ei, ę buvo tartas kietai, ir žymėtas lenkiška raide ł, pavyzdžiui, žodis lėkė buvo rašomas łeke. Be to, nosiniai balsiai ą, ę, į, ų buvo tariami su nosiniu rezonansu, taigi skambėjo panašiai kaip an ar on, en, in, un, nors tam tikrais niuansais nuo mums dabar įprastų dvigarsių skyrėsi. Tekstuose dažniausiai buvo žymimi nosiniai ą, ę į, ų — rečiautik vietoj raidės lankelio buvo dedamas brūkšnelis: a̷, e̷, i̷, u̷.

Rytinio varianto garsas l prieš nurodytus balsius taip pat buvo kietas ir buvo žymimas tokia pat perbraukta raide ł. Vietoj nosinių buvo ilgieji balsiai, tačiau jie su brokeris atsiliepimai avatrade bendrinės kalbos balsiais sutapo tik iš dalies — ą, ų virto ū, o ę, į — ilguoju y ī.

Account Options

Tekstuose jie dažniausiai žymėti tiesiog i ir u, pavyzdžiui, musto, t. Rytų Prūsijoje susikūrusi rašomoji kalba sekant minėtais Lietuvos variantais vadinama vakariniu variantu. Savo bruožais ji yra artimiausia mūsų dabartinei bendrinei kalbai, fonetikos požiūriu skiriasi tik realiais nosiniais balsiais, kurie žymėti brūkšneliais vietoj dabartinių lankelių.

  • Мне так не хватало тебя, мамочка.

  • Франц, я _должна_ повидать .

  • Dvejetainių variantų demonstracinis žaidimas

Jie skyrėsi ne tik savo fonetika, bet ir tam tikrais kitais kalbos bruožais — morfologija, sintakse, leksika. Tačiau lyginant su fonetiniais skirtumais jie buvo ne tokie reikšmingi.

Jos rašomoji kalba buvo vadinama žemaičių kalba. Tačiau šio pavadinimo nereikia painioti su žemaičių tarme. Žemaičių kalba — tai vidurio Lietuvos aukštaičių kalba. Pagal dabartinę dialektologijos klasifikaciją tai — vakarų aukštaičiai šiauliškiai.

Štai rytiniame ir viduriniame variante buvo įdomios veiksmažodžių esamojo laiko formos rodžia, t. Rytinis variantas turėjo specifinį jungtuką adunt, t. Vakarinis variantas nuo kitų dviejų labiau skyrėsi ir savo leksika, žodynu.

Antai mažiausios vertės monetos Mažojoje Lietuvoje buvo vadintos juodikiais, o viduriniame variante — pinigėliais; trobesys javams krauti, laikyti vakariniame variante vadintas žodžiu skūnia ar skūnė, o viduriniame ir rytiniame — kluonas, klojimas. Specifinių leksikos bruožų turėjo kiekvienas kaip ir dėl variantų, pavyzdžiui, rytiniame variante skaistykla neretai vadinta įdomiu žodžiu paskunda, t.

Kad tam tikras rašomosios kalbos varianto normas to meto raštų kūrėjai suvokė sąmoningai, rodo XVII a. Saliamono Slavočinskio giesmyno kalba.

Giesmes Slavočinskis vertė, kūrė gimtąja pietų žemaičių patarme. Vėliau pats autorius ar kitas žmogus jų kalbą specialiai perdirbo pagal vidurinio varianto bruožus, suaukštaitino, nepaisydamas giesmių rimo. Žinoma, kai kas liko nepastebėta, prasprūdo pro aukštaitintojo akis.

20 (variantų vartojimas) - Valstybinė lietuvių kalbos komisija

Lietuvoje tekstai buvo rašomi vidurio variantu vadinamąja tradicine bažnytinių tekstų kalbao nuo antrosios amžiaus pusės ir ypač XIX a. Ypač daug būta žemaitiškų tekstų. Mažojoje Lietuvoje buvo rašoma pagal vakarinio varianto normas. Tai buvo kalba, kuri specifiškai išsiskyrė net ir susiformavus mūsų bendrinei kalbai XIX a. Visos minėto amžiaus lietuviškos knygos buvo spausdintos kaip ir dėl variantų gotikiniu stiliumi. Tai vėlyvi gotikiniai šriftai — švabacheris švabachas ir fraktūra.

Tuo metu jie buvo paplitę Vokietijoje, Prancūzijoje, Vidurio Europoje.

Galbūt jus domina